Išminties 10

₁Išmintis globojo pirmąjį sukurtą pasaulio tėvą,

kai jis buvo vienui vienas.

Ji pakėlė jį iš nuopuolio

₂ir davė jam galios visa valdyti.

₃Bet neteisus žmogus, atsitolinęs nuo jos per savo pyktį,

žuvo dėl to, kad įniršęs užmušė brolį.

₄Kai dėl jo buvo aptvindyta žemė,

išmintis vėl atėjo jos gelbėti,

plukdydama teisųjį žmogų mediniu laivu.

₅Tautas užvaldžius visuotiniam nedorumui,

išmintis atpažino teisųjį žmogų,

išlaikė jį be dėmės Dievui ir stiprino

net tada, kai buvo gaila savo vaiko.

₆Nedorėliams žūvant,

išmintis gelbėjo teisųjį žmogų;

jis pabėgo nuo ugnies,

nužengusios ant Penkių miestų.

₇Dar tebėra jų nedorumo liudijimas:

nuolat rūkstantys tyrai,

augalai, vedantys vaisius, kurie nenunoksta,

ir druskos stulpas,

stovintis kaip paminklas smalsiai sielai.

₈Apsilenkdami su išmintimi,

jie ne tik pakenkė sau, nepažindami, kas gera,

bet ir paliko pasauliui savo kvailybės ženklą,

kad jų kaltės neliktų nepastebėtos.

₉Išmintis gelbėjo savo tarnus iš vargų.

₁₀Teisiajam žmogui bėgant nuo savo brolio pykčio,

ji vedė jį tiesiais takais,

parodė jam Dievo karalystę

ir mokė šventų dalykų.

Ji praturtino jį sėkmingu triūsu

ir gausino jo pastangų vaisius.

₁₁Ji gynė nuo engėjų gobšumo

ir padarė jį turtingą.

₁₂Ji uoliai saugojo jį nuo priešų

ir gynė nuo pasalų;

sunkiose grumtynėse ji suteikė jam pergalę,

kad žinotų, jog pagarbi Dievo baimė

galingesnė už visa kita.

₁₃Kai teisusis žmogus buvo parduotas,

išmintis jo nepaliko,

bet jį išgelbėjo nuo nuodėmės.

₁₄Ji nužengė su juo į kalėjimą

ir nepaliko jo grandinėse,

bet suteikė jam karalystės skeptrą

ir galią valdyti savo engėjus.

Įrodžiusi, kad jo kaltintojai melagiai,

ji suteikė jam amžiną garbę.

₁₅Šventą tautą ir taurią giminę

išmintis išlaisvino iš žemės engėjų.

₁₆Ji įėjo į Viešpaties tarno sielą ir pasipriešino

siaubingiems karaliams ženklais ir stebuklais.

₁₇Ji atlygino šventųjų žmonių darbus,

vedė juos nuostabiu keliu,

buvo jiems paunksnė dieną

ir žvaigždžių šviesa naktį.

₁₈Ji pervedė juos per Raudonąją jūrą,

vesdama per gilius vandenis,

₁₉o jų priešus paskandino,

vėl išspjaudama juos iš gelmių.

₂₀Todėl dorieji apiplėšė nedorėlius;

jie giedojo giesmes, Viešpatie, tavo šventajam vardui

ir šlovino sutartinai tavo ginančią ranką.

₂₁Išmintis atvėrė nebylių burnas

ir įgalino mažylių liežuvius aiškiai kalbėti.